rational choice based models

racionalaus pasirinkimo modeliai statusas T sritis Politika apibrėžtis Racionalaus pasirinkimo paradigmai priklausančios socialinių mokslų kryptys, tiriamus reiškinius aiškinančios racionalaus pasirinkimo teorijos pagrindu. Pagrindinis bruožas – metodologinis individualizmas, suponuojantis modelių prielaidas: 1) veikėjai turi tvirtai suformuotas preferencijas, kurias gerai suvokia, gali palyginti ir išskirti prioritetus; 2) preferencijos prioritetizuojamos logiškai, t. y. jei A >B, o B >C, tai A >C; 3) veikėjai yra savo naudos maksimizuotojai, kiekvienoje situacijoje siekiantys didžiausios naudos mažiausiomis sąnaudomis; 4) veikėjai veikia nuosekliai, racionaliai, siekdami pateisinti savo sąnaudas; 5) veikėjai yra egoistai, veikia asmeninės naudos ir gerovės motyvais. Pirminėmis taikymo socialiniuose moksluose apraiškomis laikomi 18 a. ir 19 a. sandūroje J. de Borda’osir A. de Condorcet bandymai analizuoti balsavimo dėsningumus. Vėliau beveik 100 m. modelių principus plėtojo matematikai (žymiausias – Ch. Dodgson, žinomas Lewis Carroll slapyvardžiu). Toliau taikymas išplėtotas ekonominių procesų analizei. Galutiniu siūlomų prielaidų įsitvirtinimu socialiniuose moksluose galima laikyti laikotarpį po II pasaulinio karo, kai pasirodė A. Downso, J. Buchanano, G. Tullocko, M. Olsono veikalai. Visos racionalaus pasirinkimo modelių siūlomos prielaidos imtos vadinti viešojo pasirinkimo terminu, po to buvo galima teigti viešąjį pasirinkimą atsiradus kaip atskirą discipliną. Ekonominių procesų analizei taikomų principų perkėlimas į politikos sritį lėmė dar vieną išskirtinį viešojo pasirinkimo bruožą – koncepcijos darpdalykiškumą. Kuriant ir taikant racionalaus pasirinkimo paradigmos įvairiomis prielaidomis paremtus modelius politinių procesų analizei, svarbu visada vadovautis išlyga, jog politinėje sferoje, priešingai nei ekonomikoje, negalioja „nematomos rankos“ taisyklė (sudarius sąlygas laisvai konkurencijai rinkoje ištekliai pasiskirstys optimaliausiai; esant tam tikroms sąlygoms, neįmanoma pakeisti vieno padėties nepakenkus kito gerovei). Universaliausias modelis, taikomas ne tik politinių procesų analizei, yra lošimų teorija (angl. game theory). Tai vienas iš sprendimų priėmimo aiškinimo būdų, grindžiamas racionalaus pasirinkimo principu, t. y. sprendimai visuomet nukreipti siekti tam tikrų tikslų. Šis modelis taikomas tiriant situacijas, kurių rezultatas priklauso daugiau nei nuo 1 veikėjo. Teorijos universalumas grindžiamas tuo, jog tiriant konkrečius procesus lošėjais gali būti ne tik pavieniai asmenys, bet ir kolektyviniai dariniai (interesų grupės, partijos, valstybės, tarptautinės organizacijos). Kiti modeliai, taikomi politinių procesų analizei, pirmiausia skirti viešojo administravimo sektoriaus tyrimams. Pagrindinis biurokratijos analizės modelis yra patikėtojo – patikėtinio (angl. pinciple – agent model); jo pagrindinė prielaida – informacijos asimetrija ir interesų konfliktas. Jis kyla dėl to, kad svarbiausia patikėtojo (politiko) motyvacija yra perrinkimas, o patikėtinio (biurokrato) – biudžeto maksimizavimas (angl. budget maximisation, W. Niskaneno koncepcija) arba biurodara (angl. bureau-shaping, P. Dunleavy koncepcija). atitikmenys: angl. rational choice based models ryšiai: susijęs terminas – Condorcet paradoksas susijęs terminas – viešasis administravimas susijęs terminas – viešasis pasirinkimas